Volkswagen Jetta, (A6) 2010 - 2018

Kai kurių gamintojų skirtingi modeliai skiriasi ne tik išvaizda - radikalių skirtumų galima rasti ir viduje. Apie „Volkswagen" modelius to pasakyti negalima. Išvaizda, žinoma, skiriasi, tačiau nėra jokių „išsišokimų". Žiūrint į džetos priekį, ryškių ir akį traukiančių akcentų nematyti, nebent du dekoratyviniai grioveliai, einantys per visą automobilį.

Užpakalinė dalis atrodo solidžiau ir net primena „VW Phaeton" modelį. Jos dizainą galima apibūdinti kaip klasikinį, paprastą, bet visada aktualų. Vertinamas jis bus skirtingai, tačiau, tikėtina, ištikimieji šio prekių ženklo gerbėjai bus patenkinti tokiu konservatyvumu.

Pastaruoju metu nauji modeliai turi tendenciją „augti". Džeta vis dar gaminama ant golfo platformos, bet bendrų kėbulo detalių neliko, o ratų bazė pailgėjo 70 mm.

Interjeras, su nedideliais pakeitimais, panašus beveik visuose modeliuose: apdaila, spidometras ir spalvos visur tokios pačios.

Toks pastovumas turi pliusų - pakeitęs vieną folksvageno modelį kitu vis tiek jausies gerai - viskas bus pažįstama ir lengvai randama.

Įdomu tai, kad, nors ir priskirta C segmentui, Lietuvoje ji įvardinama kaip netipinis modelis. Vokiečiai ją linkę vertinti kaip tarpinę grandį tarp golfo ir pasato.

Prietaisų skydelis jau matytas ir niekuo nesiskiria nuo montuojamų kituose modeliuose - tos pačios raudonos rodyklės, balti skaičiai ir kompiuterio ekranėlis centre. Visi reikiami mygtukai patogiai sumontuoti po ranka arba vaire, tačiau nustatymus galima keisti tik automobiliui stovint.

Mygtukai, tradiciškai, budinčiu režimu dega raudonai, įjungti - geltonai. Jų tiek, kiek reikia. Paprasta, aišku, įprasta. Tiesa, vienas niuansas. Kadangi pagrindinė džetos rinka yra Jungtinės Valstijos su ganėtinai keistais įstatymais, automobilyje buvo sumontuota ESP sistema, bet nebuvo jos išjungimo mygtuko. Ir tai - ne gamyklos brokas. Visos naujos džetos be minėto mygtuko. Kad kas nors už Atlanto netyčia neišjungtų...

Bandytas automobilis turėjo ir priekinius, ir užpakalinius statymo daviklius, kurie informaciją apie galimas kliūtis pateikė linksmai - keisdami spalvas. Tai buvo galima stebėti lietimui jautriame skystųjų kristalų ekranėlyje.

Ekranėlis irgi lengvai pasiekiamas iš vairuotojo vietos. Vairuotojo sėdynė patogi, prilaikanti iš šonų, tačiau sėstis į ją reiktų atsargiau, nes plastikinis šonas yra beveik tokiame pačiame lygyje kaip ir sėdynės apačia, tad linksmiau krestelėjus galima ir užsigauti.

Apdailai panaudotas minkštesnis plastikas.

Tarp vairuotojo ir keleivio sumontuota daiktadėžė-porankis gerai atlieka tik pirmąją funkciją. Patogiai ranką pasidėti jis kiek per trumpas ir, deja, nereguliuojamas.

Pagrindinėje daiktadėžeje sumontuotas ne tik USB, bet ir MEDIA-IN jungtis. Tiesą, pastarąją reikia užsisakyti papildomai, tačiau prireikus daugiau keliauti ji tikrai pravers. Per ją galima prijungti USB atmintinę, MP3grotuvą su USB atmintimi arba ausinuką „iPod".

Dar vienas, mano nuomone, pliusas - nuo grindų einanti akceleratoriaus pamina. Taip žymiai patogiau, tik reikia nepamiršti dabar, kai už lango žiema, kartą per savaitę pasitikrinti, ar po ja nesikaupia problemų galintis pridaryti sniegas ir purvas.

Salonas surinktas kokybiškai, tačiau ryškesnių akcentų nėra - viskas praktiška ir konservatyvu. Seniesiems folksvagenų gerbėjams tai patiks, bet ar pritrauks naujų?

Užpakalinių sėdynių keleivių poreikiams išvesta šildymo sistema, 12 V lizdas ir atlenkiamas porankis su stiklinių laikikliu.

Jiems erdvės taip pat užtenka, lipimą palengvina plačiai atsidarančios durelės.

Porankis dengia ir stačiakampį taką į bagažinę. Jei užpakalinėje sėdynėje sėdi vienas ar du keleiviai, jie per šią atidaromą ertmę lengvai gali pasiekt bagažinėje sukrautus daiktus. Praktiška. Pati bagažinė - 510 l tūrio, tačiau, dėl automobilio konstrukcinių ypatybių, į patį galą daiktus tenka krauti gerokai pasilenkus, o ir daiktų įkėlimo aukštis nemažas. Laimė, prireikus rankenėlės truktelėjimu galima nulenkti užpakalinių sėdynių nugarėles.

Taip padidėja bagažinės talpa ir lengviau pasiekiami toliausiai esantys daiktai. Tiesa, lygaus paviršiaus nugarėlės ir bagažinė vis tiek nesudaro, bet, tikėtina, džeta kaip krovininis automobilis dažnai naudojama nebus.

Bandytas modelis buvo antros „Comfortline" sąrangos, turėjo 1,6 l 105 AG dyzelinį variklį, dvigubą sankabą ir 7 pavarų DSG adaptinę pavarų dėžę.

Kadangi automobilis nemažas, smagiau būtų važiuoti su 2 l varikliu, tačiau ir 1,6 l agregatas parodė, ko yra vertas. Jis dirbo tvarkingai, tyliai, ekonomiškai, o štai prie pavarų dėžės teko pratintis. Reikalas tas, kad pavarų dėžė prisitaiko prie vairuotojo stiliaus. Jeigu automobiliu ilgą laiką bus ramiai važinėjama mieste, išlėkus į užmiestį PD irgi veiks ramiai, su aiškiai jaučiamu vėlavimu. Kita vertus, jeigu visą laiką bus važinėjama „gazas dugnas" stiliumi, tiek mieste, tiek užmiestyje automobilis bus dinamiškesnis (galimybių ribose). Ypač mėgstantiems greitį net numatytas sportinis režimas, tačiau 1,6 l 105 AG variklio jam trūksta, bet šiaip jau variklio darbui priekaištų nėra ir 4,8 l/100 km mišriu režimu - labai neblogas rezultatas.

7 pavarų DSG dėžė pavaras perjungia greitai ir nejuntamai. Ir vidutiniu, ir didesniu užtikrinama stabili, kontroliuojama trauka. Žinoma, norint visada galima pačiam užsiimti pavarų perjungimu, tačiau trinantis miesto spūstyse verčiau jau tai palikti APD.

Valdomas automobilis lengvai, manevringumas suteikia privalumo spūstyse. Vairas tiksliai reaguoja į vairuotojo komandas.

Visi anksčiau bandyti „VW" modeliai pasižymėjo puikia garso izoliacija. Džetoje ji gera, tačiau pasiekus 110 km/val. greitį aerodinaminiai triukšmai pasijautė.

„VW Jetta" pakaba staigmenų nepateikė - ji kaip ir kituose modeliuose gerai atliko savo darbą. Minkštumo užteko ir išsukus į prastesnį keliuką, važiuojant per pastaruoju metu nesibaigiančias kelių remonto zonas pakaba nebarškėjo, duobėti keliai buvo įveikti ramiai, kėbulo lingavimo beveik nesijautė. Folksvagenai konservatyvus lieka ne tik išvaizdos, bet ir važiuoklės atžvilgiu - visko tiek, kiek reikia ir viskas funkcionalu.

Panašu, kad džeta, tegu ir pasikeitusi, liko kaip buvusi - paprasta, logiška, patikima. Suprasdami, kad žmogus daugiausia laiko praleis viduje ir važiuodamas, vokiečiai daugiau dėmesio skyrė varikliui, interjero ir pakabos funkcionalumui, o ne išskirtinės išorės kūrimui. Man naujosios džetos išvaizda patiko - griežta, maloni, be netikėtų sprendimų. Įvertinus jos salono ir bagažinės talpumą ir dyzelinių variklių ekonomiškumą, automobiliui galima prognozuoti neblogą ateitį. Ypač, jei gamintojai dar sugalvos, kaip sumažinti mūsų regionui didoką kainą...