Trečiosios kartos „Renault Grand Scenic" debiutavo mūsų rinkoje prieš porą metų. Taigi, ne karšta naujiena... Tačiau bandytas modelis turėjo visiškai naują 1,6 l dyzelinį variklį. Bet apie viską iš eilės. Kažkada buvau įsitikinęs, kad vienatūris gali būti tik antras automobilis šeimoje. Juk, atrodytų, jis toks didelis, nemanevringas ir t. t. Praėjusį pavasarį kelias dienas praleidus prie „Renault Scenic" vairo, o dabar ne vieną kilometrą nulėkus su „Renault Grand Scenic", nuomonė radikaliai pasikeitė. Jeigu pinigų turima tik vienam automobiliui ir jis turi būti šeimyninis - „Renault Scenic" - vienas iš galimų variantų.

Tai automobilis, kuriame patogiai jausis ne tik šeimos nariai, bet ir bus galima pervežti nemažai krovinių. Kaip ir ankstesni modeliai, „Grand Scenic" gavo III kartos „Megane" važiuoklę: „McPherson" pakaba priekyje ir pusiau priklausoma sija užpakalyje.

Trečiosios kartos „Grand Scenic" ilgesnis už pirmtaką 7 cm. 4,56 m ilgio automobilis puikiai tinka net ir didelėms šeimoms. Juo labiau, kad vidus taip pat labai „šeimyniškas".

Automobilis turi „Renault Scenic" matytą spalvotą elektroninį spidometrą. Kadangi šiuo metu Europoje visi stengiasi „žaliuoti", „Renault", laikydamasis mados, automobilyje sumontavo „start/stop" sistemą ir į spidometrą įkomponavo „žalumo" skalę.

Tiesa, ji matoma tik įjungus vieną konkrečią spidometro spalvą. Jeigu jums ji nepatinka, savo „žalumo" lygio nesužinosite.

Taip pat norisi tikėti, kad pagaliau gamintojai išmokys automobilius lietuvių kalbos, nes GPS informacija jau buvo pateikiama lietuviškai.

Dar viena naujovė - automatinė oro kokybės kontrolė. Jeigu automobilio „elektroninės smegenys" pajuto į saloną plūstančius kitų automobilių išmestus dūmus, sklendės automatiškai uždaromos ir salone cirkuliuoja tik švarus oras.

Važiuojant su vaikais taip ypač svarbu. Kelionėje su vaikais pravers ir dviejų dalių stiklinis stogas. Romantikos mėgėjus turėtų pradžiuginti atidaroma priekinė stogo dalis.

Vairuotojo vietai priekaištų nėra. Prastoką matomumą per užpakalinio vaizdo veidrodėlį kompensuoja automobilio statymo davikliai, pateikiantys ir vaizdinę informaciją.

Sėdynės patogios. Stumdomas centrinis ranktūris - daiktadėžė su kompiuterio valdymo svirtimi leidžia pasirinkti patogiausią padėtį, mygtukai, tradiciškai, išdėstyti patogiai.

Tiesa, pastarųjų kasmet daugėja, tad, norint tiksliai žinoti jų funkcijas, instrukciją teks pavartyt.

„Renault Scenic" salonas buvo erdvus. „Grand Scenic" erdvesnis. Kiek mažiau vietos turės nebent ant atlenkiamų sėdinių įtaisyti keleiviai. Ten sėdintys vaikai laisvai tilps ir sėdės labai saugiai.

Be to, antros eilės sėdynes, kiekvieną atskirai, galima pastumti dar keletą centimetrų į priekį, taip dar padidinat bagažinės plotą.

Dar vienas pliusas - galima reguliuoti ir sėdynių nugarėlių padėtį.

Beje, net ir atlenkus abi papildomas sėdynes, bagažinėje dar lieka užtektinai vietos daiktams.

Variklių pasirinkimas taip pat labai gausus. Mano bandytas modelis turėjo naujos kartos 1,6 l 130 AG dyzelinį agregatą. Nežinau, kaip automobilis važiuoja su kitais varikliais, tačiau šis nudžiugino. Nuvažiavus 400 km mišriu režimu, kuro sąnaudos buvo 5,4 l. Dinamiškumo ir greičio jam užteko - vienatūris trasoje gali lenktyniauti su daugeliu. Mieste automobilis taip pat džiugino veržlumu ir manevringumu, nors vairas galėtų būti ir informatyvesnis.

Tiek variklio veikimui, tiek garso izoliacijai pretenzijų nėra. Dyzeliniai varikliai, ne tik „Renault", bet ir kitų gamintojų, tobulėja ir darosi tylesni, tačiau pakankamai smagūs ir ekonomiški.

Staigiai spustelėjus akceleratorių, automobilis dar „pagalvodavo" ir tik tada šaudavo į priekį, bet tai negali būti vertinama kaip trūkumas, nes kalbame apie šeimyninį vienatūrį.

Pakaba, kaip ir visų „Renault", minkšta. Puikiai sugeria kelio nelygumus, tinka ne tik miesto, bet ir užmiesčio keliukams. Patogiai automobilyje jausis ne tik vairuotojas, bet ir visi keleiviai.

Beje, panašu, kad modernizuodami „Grand Scenic" gamintojai galvojo apie moteris. Jei bandant pajudėti iš vietos variklis užges, tai jis vėl užsives įspaudus sankabą. Jokių pavarų perjungimų ar raktelių sukinėjimo - patogu ir praktiška.

Taigi, turime gražų, saugų, erdvų, praktišką, ekonomišką šeimyninį automobilį, tačiau jis turi vieną rimtą trūkumą - kainą. Taip, už viską reikia mokėti ... ganėtinai nemažai. Sunkoka šiandien įsivaizduoti statistinę vidurinės klasės (kuriai ir skirti šie automobiliai) lietuvių šeimą, perkančią naują automobilį už 86 000 Lt. Su mūsų automobilių pirkimo įpročiais ir bendra ekonomine situacija, tai - „tolimos ir išplaukusios" perspektyvos.