Oficialus šios kalnų magistralės pavadinimas – šiaurinis Jungaso kelias. Bolivijos gyventojai ispaniškai jį vadina tiesiog „El Camino de la Muerte“ („Mirties kelias“). Neperdedant galima pasakyti, kad tai yra daugiausiai žmonių gyvybių nusinešantis kelias pasaulyje. Internete nuolat pasirodo kraupių žinučių apie jame vis įvykstančias autobusų, sunkvežimių, lengvųjų automobilių katastrofas, dviratininkų žūtis. Tačiau jokios kitos alternatyvos šiam keliui nėra – jei ne jis, keletas Anduose įsikūrusių miestelių liktų atkirsti nuo pasaulio.

„El Camino del Muerte“ – 70 km ilgio ir vos 3 metrų pločio kalnų kelias Jungaso provincijoje, jungiantis Bolivijos sotinę La Pasą ir jo apylinkėse esančius Koroiko regiono kalnų miestelius. Šis kelias turi ir ne ką geresnės reputacijos brolį-dvynį – 64 km ilgio Čulumanio kelią, vedantį iš to paties La Paso į rytuose esantį Čulumanio miestelį.

1995 m. „Inter-American Development Bank“ šiaurinį Jungaso kelią pakrikštijo pavojingiausiu pasaulio keliu. Šios institucijos vertinimu, šiame kalno šlaitais besirangančiame 70 km ilgio ruože kasmet žūsta 200–300 žmonių (2010 m. Lietuvos keliuose žuvo lygiai 300 žmonių). Po vieną automobilį nuo kelio šlaitų į prarają čia nusirita maždaug kas dvi savaites. Kartais tai būna ne automobiliai, o sunkvežimiai ar autobusai... Kelias sėte nusėtas kryžiais, žyminčiais vietas, kuriose automobiliai nugarmėjo į prarają. Suklysti šiame kelyje, kaip ir išminuotojo darbe, galima tik vieną kartą...

Važiuojant iš La Paso, šis kelias nusirango net į 5 km aukštį virš jūros lygio, kur ima springti vidaus degimo varikliai, o po to nusileidžia iki 330 m. Kalno, kuriuo vingiuoja siaurutis, neasfaltuotas kelias, šlaitai yra nepaprastai statūs, tad važiuojant „Mirties keliu“ vienoje jo pusėje stūkso nesibaigianti siena, kitoje – gilūs kanjonai. Jokių apsauginių atitvarų. Kelias dar pavojingesnis tuomet, kai matomumą jame apsunkina kalnų lietūs ir pieno tirštumo rūkai. Kartais nuo šlaitų viršaus atitrūksta ir žemyn nugarma uolų luitai.

Niūrųjį kelią trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykusio Čako karo metu nutiesė kaliniai iš Paragvajaus. Tokius kelius, jungiančių Šiaurės Bolivijoje plytintį Amazonės atogrąžų miškų regioną su sostine La Pasu, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Didžiausia Bolivijos istorijoje autokatastrofa įvyko taip pat šiame kelyje. 1983 m. liepos 24 d. nuo kelio į kanjono prarają nugarmėjo autobusas. Juo važiavo daugiau kaip šimtas keleivių. Visi jie žuvo.



Viena esminių taisyklių važiuojant šiuo keliu yra tokia: besileidžianti į pakalnę transporto priemonė neturi pirmenybės, o jos vairuotojas, duodamas kelią į kalną kylančiai transporto priemonei, privalo savąją patraukti kuo arčiau skardžio. Nesunku įsivaizduoti, jog neretai šios taisyklės laikymasis baigiasi tragiškai. Taip nutiko kitam autobusui. Ankstyvą 2006 m. spalio 21 d. rytą nuo kelio prarajon nusirito į pakalnę važiavęs autobusas, stojęs kuo arčiau skardžio, kad prasilenktų su priešpriešiais įkalnėn kylančiu automobiliu. Autobusas nuslydo nuo skardžio į kanjoną. Žuvo vairuotojas ir 28 autobuso keleiviai, dar 25 buvo sužaloti.

Klaiki kelio reputacija vilioja vis didesnius turistų būrius – „Mirties kelias“ nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio tapo vienu lankomiausių Bolivijos objektų. Leistis mirtinais „El Camino de la Muerte“ serpantinais itin pamėgo kalnų dviračių entuziastai.

Prieš leisdamiesi į kelionę šiuo keliu vietos vairuotojai sustoja ir, vardan saugios kelionės, deivei Pačamamai  sudeda auką – ant žemės lieja alų. O tada, kramsnodami kokos lapus (kad už vairo išliktų kuo žvalesni), vyrai transporto priemonėmis, kurioms dėl prastos techninės būklės turėtų būti uždrausta važinėti bet kokiais pasaulio keliais, pajuda į pačią nesaugiausią planetoje automagistralę ir ja darda greičiais, nuo kurių šiurpuliukai turėtų bėgioti ir patyrusių kaskadininkų nugaromis...



„Dažniausiai vairuotojams apie katastrofas bylojantys kryžiai ir akmenų altorėliai, kuriais kelias sėte nusėtas – nė motais, – savo kelionę „El Camino de la Muerte“ prisimena BBC žurnalistas Markas Whitetakeris. – Manevruodamas palei pat skardį mūsų mašiną aplenkė vienas, o netrukus – ir kitas nekantrus vairuotojas. Mūsų šoferis, kuris iš įtampos už vairo nekalbėjo, o jei kalbėjo, tai tik žodį kitą gimtąja aimarų kalba, staiga pakeltu balsu ir nepriekaištinga anglų kalba suriko: „Tu užsimuši!“ Kad tokios prognozės išsipildytų, nereikia būti orakulu...“

Ne mažesnę įtampą šiame išbandyme kelia ir kitokio pobūdžio prognozės – meteorologinės. Sezoninių liūčių metu vanduo iš dangaus kalno šlaitu pliaupia taip, kad kelyje vietomis susiformuoja kriokliai... Ką ir bekalbėti apie neasfaltuoto kelio slidumą, klampumą. Štai tuomet tenka ištverti tas akimirkas, kai širdis nusirita į kulnus, nes skardžio pakraščiu riedantys ratai ima slysti – net ir tada, kai reikia tučtuojau stabdyti.



Pasakojama ir kitokių istorijų. Dėl pervargimo arba dėl baimės nebegalėdami tęsti kelionės kai kurie sunkvežimių vairuotojai stato savo sunkųjį transportą į patį keliuko kelkraštį – visai ties praraja, tačiau tokiose vietose, kur stūkso natūralūs uolų bortukai, saugantys, kad užmigus jų sunkvežimių žemyn nenuplautų liūtys.

O sausuoju metų laiku „Mirties kelias“ pragariškai dulka.

„Išnirę iš vieno tokio dulkių debesies, privažiavome šviežias stabdžiusių padangų paliktas vėžes, – prisimena BBC žurnalistas. – Kaip ir buvo galima tikėtis, aplink malėsi daug žmonių. Vieno iš nutriušusių, bet mirtinai perpildytų autobusų, metusių iššūkį „Mirties keliui“, keleiviai... Iš pradžių buvo galima pagalvoti, kad jie, paprašyti prasilenkimo manevrą atlikti besiruošusio autobuso vairuotojo, išlipo pramankštinti kojas.“

„Tačiau netrukus paaiškėjo, kad autobuso vairuotojas ne atlieka prasilenkimo manevrą, o galynėjasi su mirtimi, – tęsia M.Whitetakeris. – Dėl tirštų kelio dulkių jis per vėlai pamatė priešais ta pačia kryptimi važiavusį, tačiau sustojusį sunkvežimį ir įsirėžė į jo galą. Susidūrimo metu jo kojas siaubingai sužalojo vairo kolonėlė.“

„Niekas nieko negalėjo padaryti, – toliau pasakoja „Mirties kelio“ košmarus savo akimis regėjęs žurnalistas. – Mobilaus ryšio tokiame aukštyje nėra. O jei ir būtų, kam skambintumei? Gelbėjimo tarnybų ten nėra. Nėra ir jokio kito kelio pagalbai pasiekti nelaimės vietą. Autobuso vairuotojas nukraujavo mirtinai. Mums beliko savuoju automobiliu prasisprausti pro sugurintą autobusą ir tęsti savąją kelionę. Beje, toliau privažiavome kitas šviežias padangų drūžes ir išgirdome kitą istoriją..“

Kitas „Mirties keliu“ ne sykį važiavęs turistas prisimena, kad kelias vietomis susiaurėja taip, jog vietos pravažiuoti lieka vos vienam automobiliui.

„Jei tokioje vietoje susitinka dvi priešpriešiais važiuojančios transporto priemonės, vienai iš jų tenka atbuline eiga riedėti pakalnėn, kol pasieks prasilenkimo vietą, – pasakoja keliautojas. – Patikėkite manimi, važiuoti atbuline eiga tokiu siauru keliuku, kai čia pat – 800 metrų gylio praraja – menki juokai. Tai nepaprastai pavojinga. Sunkvežimiai žemyn dažniausiai nugarma dėl to, kad tenka važiuoti atbuline eiga. Ten taip siaura, kad nėra vietos nė menkiausiai klaidelei. Nesu tikras, kad rasčiau savyje ryžto šiuo keliu pasivažinėti dar kartą.“

Andų aukštikalnėse tiesiamas naujas kelias, kuris turėtų atstoti kraupųjį „El Camino de la Muerte“. Tačiau čia – Bolivija, o naujasis kelias tiesiamas jau dvidešimt metų... Kada jis bus užbaigtas? Kas žino. O kol kas vietos gyventojai neturi kitos išeities – belieka senajame kelyje ir toliau žaisti su mirtimi.