Autosporto aukso amžius neabejotinai buvo 80-90-ieji praėjusio amžiaus metai, kuomet Formulės-1 autodromus valdė 10 ir 12 cilindrų galingiausi ir patys technologiškiausi F1 istorijoje bolidai, ralio arenose „skraidė“ neribotos fantazijos B grupės raketos, o kiek vėliau ir puikūs A grupės ralio automobiliai neprimenantys dabartinių WRC mažyčių hečbekų... Vieną iš tokių laikotarpių valdė nepaprastas itališkas automobilis pavadinimu Lancia Delta dar vadinamas „Integrale“. Šį automobilio pavadinimą žino net ir tie kam žodžiai „delta“ ar „integrale“ pirmiausiai asocijuojasi su matematika. Pirmoji keturiais ratais varoma Lancia Delta HF 4WD versija buvo pristatyta 1986 metais Turino automobilių parodoje. Keturių varančiųjų ratų sistema buvo sukurta kaip pagrindą naudojant nepaprastai efetyvaus B grupės ralio automobilio Lancia Delta S4 automobilio sistemą nepaisant to, kad šis ralio automobilis turėjo radikalią komponuotę su automobilio centre sumontuotu varikliu. Standartinė Lancia HF 4WD versija turėjo 1995 cm3 darbinio tūrio, 8 vožtuvų twin-cam variklį su „Garrett“ turbokompresoriumi, tarpiniu oro aušintuvu ir elektroniniu degalų įpurškimu. Variklio galia siekė 165 AG (121 kW) prie 5250 aps./min, sukimo momentas siekė 260 Nm prie 2750 aps./min. Naudojant „overboost“ funkciją variklio sukimo momentą buvo galima padidinti iki 284 Nm. Delta HF 4WD centrinis diferencialas standartiškai sukimo momentą dalino santykiu 56:44 (priekiui:galui). Praėjus vos keliems mėnesiams po „HF 4WD“ pristatymo po serijos mirtinų avarijų buvo sustabdytos B grupės ralio varžybos, kurias pakeitė A grupės pasaulio ralio čempionatas. Kadangi pagal naujas taisykles ralio automobiliai turėjo būti artimi standartiniams su ribota galia, svoriu ir panašiai, be to pagal naujas homologavimo taisykles per 12 mėnesių reikėjo pagaminti mažiausiai 5000 automobilių, tai Lancia su naujuoju galingu ir visais ratais varomu modeliu atsidūrė labai palankioje situacijoje nes galėjo greitai prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Ir nors Delta HF 4WD nebuvo sukurtas raliui, tačiau buvo puikiai tam pritaikytas ir jau pačiose pirmose 1987 metų varžybose Monte Karlo ralyje pelnė dvi pirmąsias vietas. Vėliau automobilis laimėjo 9 iš 13 čempionato lenktynių, be konkurencijos visus nušlavė ir tiesiog pasiėmė tiek gamintojo, tiek vairuotojų įskaitą su Juha Kankkunenu priešakyje. Kitais 1988 metais Lancia dominavimas buvo dar didesnis - automobilis užėmė pirmasias vietas pirmose dvejose metų sezono lenktynėse kuomet jį pakeitė gerokai patobulinta „Delta HF integrale“. Nauja “Delta HF integrale” versija ir toliau buvo nesustabdoma ralio arenose ir nepaliko jokių vilčių konkurentams. Šio automobilio gatvėms skirtas variantas turėjo 8 vožtuvų 2 L variklį, kuris dėka įvairių patobulinimų ir didesnio„Garrett T3“ turbokompresoriaus turėjo dar didesnę galią - 185 AG (136 kW) esant 5300 aps./min. ir maksimalų 304 Nm sukimo momentą esant 3500 aps./min. 1989 metais buvo pristatyta dar naujesnė „16v Integrale“ versija išsiskirianti pakeltu variklio dangčiu, kad sutalpinti naują 16 vožtuvų variklį, taip pat platesne važiuokle ir sparnais. Sukimo momento paskirstymas tarp ašių buvo kiek pakeistas į 47% priekiui ir 53% galui. Dviejų litrų darbinio tūrio „Lancia 16v“ variklis su turbokompresoriumi išvystė 200 AG (147 kW) galią, maksimalų 220 km/h greitį, nuo 0 iki 100 km/h pagreitėjo per 5,7 sekundės. Istorija vėl pasikartojo - automobilis toliau nepaliko jokių vilčių konkurentams... Per šešių metų A grupės ralio laikotarpį nuo 1987 iki 1992 metų Lancia Delta automobiliai laimėjo visas šešias gamintojo įskaitas ir keturias vairuotojų įskaitas nusileidę tik 1990 ir 1992 metais Toyota Celica automobiliui, kurį pilotavo jaunasis Carlosas Sainzas – tas pats kuris ir dabar skina pergales Dakaro raliuose. Bet net ir tie keli pralaimėjimai buvo vos per plauką pralaimėti. 1991 metais Frankfurto automobilių parodoje „Lancia“ pristatė stipriai patobulintą versiją pavadintą „Delta HF integrale“, kuri geriau žinoma kaip “HF integrale Evoluzione“ arba tiesiog „HF integrale Evo“. Naujos versijos variklis buvo tas pats 2 litrų 16 vožtuvų turbokompresorinis, kuris buvo naudojamas ankstesniame modelyje, tačiau galia padidėjo iki 210 AG (154 kW) prie 5750 aps./min., o maksimalus sukimo momentas nepakito ir liko 300 Nm prie 3500 aps./min. Su šiuo modeliu Lancia 1991 metais eilinį kartą laimėjo tiek gamintojų, tiek vairuotojų čempionatą, o metų pabaigoje oficialiai pasitraukė iš ralio. Nepaisant pasitraukimo, privačios komandos valdomas, tačiau gamykloje surinktas „HF integrale Evo“ 1992 metais ir vėl laimėjo savo šeštąjį ir paskutinį konstruktorių čempionatą bei vos vos nelaimėjo lenktynininkų įskaitos. Galiausiai atėjo laikas pjedestalą užleisti naujos kartos geriau subalansuotam ralio automobiliui - Celica Turbo 4WD ST185 modeliui, kuris dominavo sekančiais metais. Ir visgi, visos Lancia Delta versijos laimėjo neįtikėtinus 46 pasaulio čempionato ralio etapus ir 6 iš eilės gamintojų titulus – šie neįtikėtini rekordai iki šiol yra geriausi per visą WRC istoriją. Galiausiai 1993 metais buvo pristatyta antroji „Delta HF Integrale Evolution“ versija su dar šiek tiek galingesniu 215 AG (158 kW) galios ir 314 Nm sukimo momento varikliu. Automobilis daugiau nedominavo ralio varžybose, tad buvo labiau kaip duoklė visų laikų sėkmingiausiam ralio automobiliui įprasminusiam visą autosporto erą.