Visureigis „Mitsubishi Pajero“ pirmą kartą buvo pristatytas 1970 m. – tada jis buvo rodomas kaip projektinis modelis. Serijinė „Pajero“ gamyba pradėta tik 1982 m. Pirmieji buvo gaminami tik 3 durų modeliai, o 1984 m. pasirodė ir 5 durų versija; montuojami tik du varikliai: benzininis 2,6 l 103 AG ir dyzelinis 2,3 l 84 AG. 1988 m. pasirodė naujas 2,5 l dyzelinis 95 AG variklis. 1990 m. įvyko benzininio 6 cilindrų 3 l 141 AG variklio premjera.

1991 m. pasaulį pamatė antros kartos „Mitsubishi Pajero“: buvo gaminami ne tik 3 ar 5 durų modeliai, bet ir versija „Metal Top“ su minkštu sulankstomu stogu. Benzininiai varikliai buvo 3 l 150, 177, 181 ir 185 AG, 3,5 l 208, 245 ir 280 AG, o dyzeliniai – 2,5 l 99 AG arba 2,8 l 125 AG.

1997 m. įvyko nedidelė modernizacija. 1999 m. pasirodė trečioji „Mitsubishi Pajero“ karta, gaminama iki šiol. Pagrindinis skirtumas nuo ankstesnių – japonai atsisakė rėminės konstrukcijos ir priklausomos pakabos. Automobiliai gavo benzininius 3 l 170 arba 180 AG, 3,5 l 197 arba 200 AG variklius, 3,5 l variklius su įpurškimo sistema GDI – 202, 220 arba 245 AG, o 2004 m. prie jų prisijungė 3,8 l 218 AG variklis, montuojamas į JAV eksportuojamuose modeliuose.

Dyzelinis variklis yra tik vienas – 3,2 l 160 arba 175 AG.

 

Trečioji „Mitsubishi Pajero“ karta orientuota ne į bekelės mėgėjus, o į daugiau laiko važinėjančius asfaltu.

Paskutinė „Pajero“ karta gerokai skiriasi nuo savo pirmtakų. Anksčiau šios mašinos turėjo tvirtą rėmą, galintį atlaikyti bet kokias apkrovas, o nuo 1999 m. pabaigos automobilis gavo laikantį kėbulą ir visiškai nepriklausomas pakabas. Jo pravažumas toks pats kaip ir pirmtakų, tačiau naudojamą tik kaip visureigį teks dažniau remontuoti. Beje, po stiprių smūgių kėbulas su integruotu rėmu sunkiai pasiduoda remontuojamas, net ir nedidelė meistro klaida tiesinant skardas gali baigtis tuo, kad automobilį pradės „nešti“ į šalį, bus sunku sureguliuoti ratų išvirtimą ir pan. Jei aiškiai matyti, kad patikusios mašinos geležinės detalės yra perdažytos, mašiną reiktų tikrinti ypač kruopščiai.

„Pajero“ yra daug įvairiausių elektros prietaisų, bet jie paprastai negenda. Kartais pradeda ožiuotis nedidelis centrinio panelio ekranėlis, bet tokie atvejai vienetiniai, o naujas ekranėlis kainuoja ne tiek jau daug.

Europiniai ir japoniški „Mitsubishi Pajero“ turi benzininius V6 GDI 3,5 l 202 AG variklius. GDI varikliai – japonų inžinierių pasididžiavimas. Jų išskirtinumas – benzinas specialiu būdu įpurškiamas tiesiai į degimo kamerą. Jei toks variklis pradeda ožiuotis, greičiausiai ir labiausiai tikėtina, kad buvo naudojamas nekokybiškas benzinas. Būtent dėl benzino GDI varikliuose, ypač nuvažiavus 100 000–150 000 km, ima atsirasti problemų. Tarkim, gali sugesti firminiai purkštukai, kurių čia yra šeši. Naujas komplektas kainuos tikrai brangiai. Taip pat gali neišlaikyti aukšto slėgio benzino siurblys: GDI tokie du – vienas bake, kitas – išorėje. Pastarasis, laikui bėgant, gali sugesti nebepataisomai. Remontuoti GDI serijos variklį rekomenduojame tik specializuotuose servisuose, nes, tarkim GDI variklių kuro sistemoje slėgis siekia 100 atmosferų, o paprastuose varikliuose jis neviršija 7.

 

Norint, kad variklis ilgiau tvertų, rekomenduojama kas 20 000–30 000 km išvalyti purkštukus, nes, jei jie sugedę, suremontuoti jų nepavyks. Be to, iš užsienio atvežtose mašinose meistrai rekomenduoja įrengti papildomą kuro filtrą. Tai nebus labai brangu, o kuras taps švaresnis.

Šiaip GDI 3,5 l varikliai ganėtinai patikimi, bet jais taip pat reikia rūpintis. Kas 80 000–90 000 km rekomenduojama keisti variklio diržą su jo ir prievado diržo ratukais, o kas 40 000–60 000 km pirkti naujas platinines degimo žvakes.

Yra „Pajero“ su 3 l benzininiu 170 arba 180 AG varikliu. Šis variklis paveldėtas iš ankstesnės automobilio versijos ir mechanikai jam didesnių pretenzijų neturi. Europoje galima rasti 3,2 l 160 AG, o Japonijoje – 175 AG dyzelinį variklį. Dyzeliniai „Pajero“ Europoje ganėtinai populiarūs. Dyzelinis variklis pasižymi galia, bet jam reikia kokybiško kuro. 1999–2000 m. gamybos modelių dyzeliniai varikliai nepasižymi kokybe ir kartais kapitalinio brangesnio remonto reikia po 40 000–60 000 km. Vėlesnių metų modeliuose sumontuoti gerokai patikimesi agregatai. Beje, jei suges dyzelinio variklio aukšto slėgio kuro siurblys, jį galima suremontuoti ganėtinai nebrangiai. Šiaip jau, jei dyzelinių „Pajero“ savininkai kas 10 000 km profilaktiškai užsuktų į servisą, tai problemų kilti neturėtų. Nebent kas 150 000–200 000 km gali tekti pakeisti purkštukus.

„Pajero“ buvo montuojamos ir mechaninės, ir automatinės pavarų dėžės. Kokią transmisiją rinktis, kiekvienas sprendžia pats, nes abi pavarų dėžės yra patikimos ir tarnauja ilgai. Tereikia laiku pakeisti tepalus. Aišku, yra vairuotojų, kurie transmisiją sugeba „nuvaryti“ per porą metų. Tokių mašinų reiktų vengti, nes vien sankabos komplektas MPD kainuos nepigiai, o kur dar remonto kaina...

Visi keturi varantieji ratai – bene svarbiausia kiekvieno visureigio dalis. Trečios kartos „Mitsubishi Pajero“ ji vadinasi Super Select II. Pagrindinis jos privalumas – vairuotojas gali pasirinkti, kurie ratai dirbs – visi keturi ar tik galiniai. Transmisijos režimą, pajudinus nedidelį svertą, perjungia elektronika. Šiaip sistema labai patikima. Tiesa, kartais gali sugesti paskirstymo davikliai ir transmisija nustos veikti. Problema lengvai sprendžiama ir, jei jau nelaimė atsitiko, reiktų pakeisti visus penkis daviklius. Tai nebus nei sudėtinga, nei brangu. Mechaninė transmisijos dalis taip pat patikima, nebent kartais reikia keisti kardaninio veleno kryžmę ir kas 90 000–120 000 km reiktų pakeisti priekinę stebulę.

 

„Pajero“ turi visiškai nepriklausomą pakabą, užtikrinančią patogų važiavimą net blogu keliu, be to automobilio valdymas, palyginus su pirmtakais, gerokai pagerėjo. Naujausių automobilių važiuoklė ne tokia patikima dažnai važinėjant bekele. Važinėjant asfaltu visi mazgai tarnauja ganėtinai ilgai. Patartina perkant daugiau kaip 100 000 km nuvažiavusią mašiną pasiruošti tam, kad priekinę pakabą gali tekti perrinkti. Greičiausiai teks sumontuoti naujus svertus, po du kiekvienam ratui, amortizatorius ir vairo traukes kartu su antgaliais. Tai bus bene didžiausios investicijos į 3–5 m. amžiaus „Pajero“. Galinė pakaba, nepaisant sudėtingumo, labai patikima. Ji tvirtesnė už priekinę ir gali atlaikyti 150 000–200 000 km, ypač jei automobilis nebus dažnai važinėjant sudėtinga bekele.

Trečios kartos „Mitsubishi Pajero“ – ganėtinai patikimas automobilis, ypač jei juo važinėsite asfaltuotais arba apylygiais keliais, nes nebeturi rėminės konstrukcijos ir priklausomos pakabos. Praktika rodo, kad apsimoka pirkti „Pajero“ (Montero) iš JAV, nes jie turi patikimesnius benzininius variklius, daugiau privalumų ir automatinę pavarų dėžę.