Citata iš seno filmo - kiekvienas, neturintis automobilio, svajoja jį įsigyti, ir kiekvienas, turintis automobilį, svajoja jį parduoti - aktuali ir šiandien. Skirtumas tik tas, kad šiandieninė antrinė automobilių rinka senai tapo profesionalia, kur vienas pagrindinių veiksnių - pelno siekimas. Ypač - priimant automobilį komiso pagrindais. Yra tam tikros gudrybės, kurių griebiasi salonai, priimdami pardavimui naudotą transporto priemonę. Laimei, yra būdų jų išvengti. Svarbiausia atsiminti, kad bet kurio salono darbuotojas visada stengsis numušti automobilio kainą. Šiuo atveju kalbama apie sumą, kurią pardavėjas gaus, kai salonas parduos automobilį.

Kaip numušamos kainos?

Įkalbėti numušti kainą - ganėtinai paprasta. Tikėtina, iš pradžių salono ar pardavimų aikštelės vadybininkas pasistengs sužinoti, kiek už automobilį planuoja gauti pats pardavėjas. Ir tuoj pat parodys analogišką, tik gerokai pigesnį modelį, parduodamą kur internete. Ar kas nors tiesiog taip nusileis? Šiuo atveju reiktų žinoti, kad vėliau tokios metamorfozės gali tapti rimtu trukdžiu.

Optimalus variantas įmonei - kai pardavimui atvaryto modelio kaina nuleista iki „pirminės" kainos. Sakant paprasčiau, automobilio kaina nuleista, kad jau žemiau nebėra kur, tad prieš varydami automobilį į saloną, pasidomėkite, už kiek tokie modeliai parduodami internete. Tada jus bus sunkiau apgauti.

Automobiliai, kurie nepinga

Yra ir veiksmingesnių būdų, kaip sumažinti automobilio kainą - užvaryti jūsų automobilį ant keltuvo ir tada išlys visos „pamirštos staigmenos". Netolygi tuščia eiga, cypianti pakaba, prievadų laisvumas, supuvę slenksčiai, susidėvėję stabdžiai - visa tai taps papildomais argumentais. Salono darbuotojai įvertins net tokias smulkmenas, kaip aptrintos sėdynės ar nusitrynęs vairas. Apie privalomą automobilių su įpurškimu patikros ritualą - variklio valdymo bloko skanavimas ieškant klaidų - galima ir nekalbėti. Ir tik po viso šito savininkui parodoma tai, kas akivaizdu visiems - apibraižyti dažai, įskilęs stiklas ir t.t.

Įdomu tai, kad vadybininkų smulkūs įbrėžimai negąsdina. Jiems tai - tarsi lakmuso popierėlis, rodantis, kad automobilis vis „papuoštas" gamyklinėmis detalėmis. Tokių defektų buvimas rodo, kad savininkas ne tik nemėgino nieko slėpti, bet ir išvengė rimtesnių nemalonumų. Juolab, kad naujomis detalėmis paprastai keičiamos gerokai aplamdytos senos. Išmanantys žmonės tokiais atvejais naudojasi nebrangiais mikrometrais - prietaisais, leidžiančiais nustatyti dažų sluoksnio storį. Jeigu dažų sluoksnio storis skiriasi, laikas sunerimti. Neturint mikrometro, galima pasinaudoti magnetu; ten, kur įlenkimas bus paslėptas po glaistu, magnetas tiesiog nesilaikys. Tik nebandykite šito triuko su brangiais automobiliais - jie pagaminti iš aliuminio, tad magnetas ir neturi laikytas.

Jeigu tai, kas išvardinta nepadės, vadybininkas pateiks „svarų" argumentą: tai ne salonas iš godumo nenori mokėti pageidaujamos sumos, o automobilio savininkas per brangiai įvertino savo „aptrintą" automobilį. Ir dar pridės, kad kasdien naudojant automobilį kitaip būti ir negali.

Papildomos išlaidos

Tarkim, nusprendėte patikėti automobilį tarpininkui. Tokiu atveju iš jūsų gali paprašyti avanso už automobilio plovimą, valymą, patikrinimą ir t.t. Nenorite tam leisti pinigų? Jūsų teisė rinktis, tačiau vadybininkas užsimins, kad jie vis tiek automobilį tvarkys, o tada išlaidas „prikabins" prie jo galutinės kainos, todėl automobilis taps mažiau patrauklus.

Kuo toliau, tuo gražiau. Patikrinus automobilį ir jį parengus lieka, atrodytų, nekalta smulkmena - sutarties pasirašymas. Deja, noras greičiau parduoti automobilį gali atsisukti prieš jo savininką. Ir beveik garantuotai nesutarimų priežastimi taps automobilio sugrąžinimas savininkui, šiam apsigalvojus. Tikėtina, kad tokiu atveju pastarajam ne tik teks padengti visas anksčiau minėtas išlaidas, bet dar ir tekti sumokėti už automobilio laikymą salone. Tikėtina, kad už porą dienų teks sumokėti kaip už visą mėnesį.

Nemalonu, bet taip jau yra. Reikalas tas, kad ir tarp savininkų pasitaiko nevisai sąžiningų asmenų. Norėdami suderinti „darbą ir malonumą", jie, tarkim, išvykdavo atostogauti, o rūpinimąsi automobiliu pavesdavo tarpininkui. Motyvas paprastas: kol aš ilsėsiuos, tegul jie rūpinasi automobiliu. Tokių atvejų yra pasitaikę, tad dabar salonai už savo paslaugas ima pilną kainą ir ji gali nebūti maža.

Jei sandėris įvyks

Gal ir skambės keistai, tačiau šios komisinės dramos kulminacija taps automobilio pardavimas. Kai sandėris įvykęs, kai kurie vadybininkai gali paskambinti pardavėjui ir užuot pasveikinę jį su pardavimu bei pakvietę atsiimti pinigų, gali pasiūlyti... sumažinti kainą. Vadybininkai gali pareikšti: atsirado pirkėjas, labai norintis jūsų automobilio ir jau paprašęs kredito, tačiau reikia kainą sumažinti, nes kitaip jis pabėgs. Tikėtina, kad automobilio savininkas džiugiai sutiks su tokiu pasiūlymu, net neįtardamas, kad jo automobilis jau seniai parduotas ir be jokių nuolaidų. „Nuolaidą" sau į kišenę susižers nevisai sąžiningas pardavėjas. Panašių prašymų gali būti ir daugiau, o savininkui nesutikus sumažinti kainos, automobilio „pirkėjas" gali tiesiog „išnykti". Tada, po kelių dienų, vadybininkai gali šį procesą pamėginti pakartoti. Kai galiausiai visa tai nusibos, pardavėjas tiesiog primins, kad jau per pirmą susitikimą rekomendavo mažinti kainą ir atiduos už automobilį tiek, kiek siūlė anksčiau.

Realybė

Guodžia tik tai, kad aptartos situacijos pasitaiko ganėtinai retai. Tačiau šiuo atveju pasirengimas ir žinojimas gali padėti sutaupyti parduodant automobilį per tarpininkus. Kita vertus, net ir be šių žinių galima drąsiai kreiptis į patikimus, savo reputaciją tausojančius, pardavėjus. Dažniausiai tai - oficialūs vieno ar kito prekių ženklo atstovai. Sąžiningumo juos verčia laikytis ir korporacijos politika. Būtent todėl tokiems pardavėjams šiandien parduoti nauji modeliai ryt papildys jų naudotų automobilių parką. Europoje seniai pastebėta, kad pirkėjas ir antrą kartą linkęs kreiptis ten, kur jį gražiai aptarnavo pirmą.