Straipsniai

2018-10-30

Senieji VW neturėjo degalų lygio rodyklės, bet turėjo tai ko nerasite šiuolaikiniuose automobiliuose

Ar jums yra pasitaikę atvejų, kuomet jūsų automobilyje tiesiog kelyje baigėsi degalai? Tai - kiek gėdingas įvykis, tačiau jo išvengti padeda tvarkingai veikianti degalų lygio rodyklė. Senieji automobilių modeliai šio šiais laikais tiesiog būtino įrenginio tiesiog neturėjo, bet netikėto sustojimo viduryje greitkelio padėdavo išvengti kita gudrybė, gerai žinoma pirmųjų „Volkswagen“ savininkams.

Degalų lygio indikatorius yra būtinas prietaisas kiekviename automobilyje - apie tai net negali būti diskusijų. Kad ir kaip atsakingai įsimintumėte savo sustojimus degalinėse, anksčiau ar vėliau ateis ta diena, kai pamiršite pripildyti degalų baką ir jis taps visiškai tuščiu. Tai yra didelis nepatogumas, kuris gali būti ir pakankamai pavojingas, jei degalai baigsis greitkelyje. Tačiau senieji automobilių modeliai tokio patogumo net neturėjo.

„Volkswagen“ automobiliai iki pat septintojo dešimtmečio pradžios neturėjo gamyklinio degalų lygio indikatoriaus.

Šis matuoklis jau buvo išrastas ir jį buvo galima sutikti kai kurių kitų markių automobiliuose, tačiau „Volkswagen“ paprastos rodyklės atsisakė dėl kiek netikėtos priežasties - kainos. Degalų lygio indikatoriui sumontuoti reikia papildomo darbo, o tai automatiškai kelia mašinos kainą. „Volkswagen“ stengėsi, kad markės automobiliai būtų kiek įmanoma pigesni, todėl degalų lygio matuoklį laikė nereikalinga prabanga.

Tačiau juk niekas nenori, kad vairuotojai imtų skųstis nežinia kada pasibaigusiais degalais. Jų kiekį buvo galima patikrinti tiesiog pažvelgus į baką, tačiau juk ne visi visada atsimena tai padaryti. Dar daugiau - oru aušinamų „Volkswagen“ variklių degalų sąnaudos labai skirdavosi priklausomai nuo temperatūros ir vairavimo sąlygų. Taigi, apskaičiuoti, kada baigsis degalai, nebuvo lengva. Tam ir buvo sukurta viena gudrybė.

Priešais vairuotojo vietą, po prietaisų panele buvo mažas trijų padėčių jungiklis. Kai baigdavosi degalai, vairuotojai turėdavo perstumti jungtuką iš pirmos padėties į antrą. Tai automobiliui suteikdavo antrą kvėpavimą - dar kelis kilometrus iki degalinės jis tikrai įveikdavo. Tiesa, vos užpildžius baką šį jungtuką reikėjo sugrąžinti į pirminę poziciją.

Ne, „Volkswagen“ automobiliai neturėjo antrojo rezervinio degalų bako. Vietoje to link minėto jungiklio, kuris iš tiesų buvo sujungtas su vožtuvu, buvo nuvestos dvi degalų linijos. Viena buvo išvesta iš pačios bako apačios (antroji jungtuko pozicija), o kita - iš šiek tiek aukščiau. Įprastai buvo naudojama pastaroji linija. Kai automobilis imdavo trūkčioti tarsi jam trūktų degalų, vairuotojas turėjo perjungti vožtuvą į antrą padėtį ir vykti į artimiausią degalinę. Tuomet sugrąžinti vožtuvą į įprastą padėtį, kad ši primityvi apsaugos nuo pasibaigusių degalų sistema būtų paruošta naudojimui.

Septintajame dešimtmetyje keli automobilių prekeiviai ėmė siūlyti už papildomą kainą sumontuoti degalų lygio indikatorius, greitai šią papildomą įrangą ėmė siūlyti ir „Volkswagen“. Tačiau nemanykite, kad dabar jokių apsaugų nuo to nebėra - iš pradžių užsidega perspėjimas, o ir rodyklei nusvirus iki nulio dar galima įveikti kelis ar net keliasdešimt kilometrų.