Tikriausiai toli neprašausime, sakydami, kad geriausiuose pasaulio sportiniuose automobiliuose naudojami V6, V8, V10 arba V12 varikliai. V formos cilindrų konfigūracija užima mažiau vietos variklio skyriuje ir turi kitų privalumų. Tačiau keturių cilindrų V konfigūracijos varikliai yra labai reti. Kodėl?
Automobiliais labai nesidomintis žmogus gali pamanyti, kad V4 variklių apskritai nebūna, nes jais niekas niekada nesigiria. Sportiniuose ar šiaip didesniuose ir sunkesniuose automobiliuose dažnai anudojami V6, V8 ar net V10 varikliai. V12 jau pasitaiko rečiau, nes juos sunku pritaikyti prie šiuolaikinių emisijų standartų. Tačiau V4 nėra kažkoks neįmanomas stebuklas. Štai „Lancia“ tokius variklius ėmė naudoti dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje.

„Lancia“, kurią, beje, galime laisvai laikyti vienu inovatyviausių visų laikų automobilių gamintojų, sugalvojo, kaip V4 padaryti patikimą ir gan nebrangų. Italų inžinieriai sugalvojo panaudoti labai aštrų V konfigūracijos kampą. Cilindrus išdėsčius 10-20 laipsnių kampu, varikliui pakako vienos galvos (viršutinės variklio dalies, kuri tarsi uždaro cilindrus). „Lancia“ V4 varikliai skleidė ausiai malonų garsą ir buvo labai kompaktiški.

„Lancia“, žinoma, buvo ne vienintelis gamintojas siūlęs V4 variklius. Jiems savo gamoje vietos atrado ir „Ford“ (kurio variklius naudojo ir „SAAB“) ir daugybė motociklų gamintojų. Šiais laikais V4 variklius būtent čia ir surastume – motocikluose. Taip yra dėl to, kad V4 varikliai yra labai kompaktiški, kas motociklams yra  ganėtinai svarbu. „Porsche“ V4 variklį panaudojo ir hibridiniame ištvermės lenktynių bolide „919 LMP1“. Bet daugiau V4 variklių automobiliuose tikriausiai ir nesurastume.




V4 varikliai būtų trumpesni, bet šiek tiek platesni. Jei gerai pažvelgtumėte į savo automobilio variklio skyrių, pastebėtumėte, kad jame tikrai yra vietos platesniam varikliui. Būdamas trumpesnis V4 galėtų būti sumontuotas arčiau salono, už priekinės ašies. Taip pagerėtų automobilio svorio pasiskirstymas ir dinaminės savybės. Tuo pačiu V4 varikliai yra standesni. „Porsche“ savo bolido variklio bloką naudojo kaip konstrukcinį platformos komponentą. V4 varikliai taip pat galėtų veikti pakankamai sklandžiai, jei V būtų 90 laipsnių kampas. „Lancia“ varikliai pasižymėjo kiek didesne vibracija nei įprasta, tačiau ir jie buvo pakankamai gerai subalansuoti.

Tai kodėl V4 variklių nematome, o V6 ir V8 surasti nesunku? Pasirodo, priežastis yra labai paprasta – V4 varikliai yra per daug brangūs. Kuomet gamintojas renkasi 6 cilindrų variklį, jis gali pasirinkti, ar tuos cilindrus geriau išdėstyti eilėje ar į V formą. 6 cilindrai eilėje dar nėra labai ilgas variklis. 8 cilindrai jau yra problema – išdėsčius juos į eilę, gaunamas labai ilgas variklis, kuris netilptų į daugelio įprastų variklių skyrių. Na, o V12 savo ilgiu prilygsta varikliams su 6 cilindrais eilėje. Taigi, jokių problemų su kompaktiškumu čia nėra, todėl ir 4 cilindrai automobilyje eilėje niekam per daug netrukdo.

Geras V4 variklis turėtų du išmetimo kolektorius, dvi galvas, du vožtuvų korpusus. Jei būtų nueita „Lancia“ keliu ir ta V būtų labai aštri, variklį reikėtų balansuoti. Pagaminti pigų, bet gerą V4 variklį yra praktiškai neįmanoma – jis visada bus brangesnis už tą, kuris savo keturis cilindrus turi eilėje. Motocikluose tokia investicija yra reikšminga, nes juose tiesiog nėra vietos didesniems varikliams. O štai automobiliuose V4 privalumai būtų minimalūs ir tiesiog neatsvertų didesnės kainos, šiek tiek didesnio svorio ir išaugusio komponentų skaičiaus. „Porsche 919“ turėjo V4 variklį, nes reikėjo palikti vietos hibridinės sistemos komponentams, o programai buvo skirtos tokios didelės investicijos, kad variklio kaina net nebuvo svarbus faktorius.