Straipsniai

2017-10-27

Itališka „Bora“ – automobilių aukso amžiaus liudininkė

Septintas praėjusio amžiaus dešimtmetis dabartiniams benzingalviams yra aukso amžius, panašiai kaip ralio gerbėjams – „Group B“ serijos varžybos, o žiedinių lenktynių fanams – „Golden Era“ vadinama DTM epocha. Juk kas gali būti geriau, kai degalų sąnaudų skaičiuoti nereikia, 6 metrų ilgio kasdieniniai automobiliai turi 7 litrų darbinio tūrio variklius, benzinas pigus ir jo išlaidos sudaro menką dalį šeimos biudžete? 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio JAV automobilių rinka buvo būtent tokia. Europa bandė neatsilikti, tačiau jai sekėsi prasčiau.

Iškart po antrojo pasaulinio karo Europa turėjo kitokių iššūkių. Visų pirma – atstatyti sugriautus miestus bei sukurti transporto priemones, kurias galėtų įpirkti bet kuris minimaliai prakutęs visuomenės narys. Tuomet pasirodė tokie liaudies automobiliai kaip „Citroen 2CV“, „Fiat 500“, „MINI Cooper“ ar „Volkswagen Beetle“. Žemynas pagiriojosi po karo, daugybė žmonių skendėjo skurde ir daugelio tarpukariu žymių automobilių jiems nebereikėjo. Tačiau situacija pamažu pradėjo keistis septintajame dešimtmetyje.

Tuomet vienas po kito atsirado sportiški „De Tomaso“, „Ferrari“, „Lamborghini“, „Porsche“ ir kiti modeliai, o variklio montavimas viduryje buvo naujausia mada tokio tipo automobiliuose. Šioje vietoje itin išsiskyrė europiečių ir amerikiečių mąstymas: jeigu pastarieji vadovavosi posakiu „size matters“ (liet. dydis yra svarbu) turint galvoje tiek paties automobilio, tiek jo variklio dydį, tai europiečiai norėjo, kad jų sukurtos transporto priemonės važiuotų ne tik tiesiai.

Tą dešimtmetį rinkoje atsirado ir keli agresyvūs naujokai kaip „De Tomaso Mangusta“ bei „Lamborghini Miura“ – gražūs, sportiški ir puikiai valdomi automobiliai, šiandien verti šimtų tūkstančių ar milijonų, o tuomet spardę užpakalius senoliams „Ferrari“ ar „Maserati“.

Pastarasis gamintojas garsėjo kaip greitų, tačiau technologiškai pasenusių automobilių kūrėjas, 1968-aisiais atsidūręs „Citroen“ rankose. Norėjusi atsikratyti technologinio antikvariato vardo, „Maserati“ ėmėsi darbo ir 1971-aisiais pristatė naujausių technologijų prigrūstą „Bora“. Jis turėjo variklį viduryje bei visiškai nepriklausomą pakabą – du to meto išradimus, kurie buvo būtini pažangiam sportiniam automobiliui.

„Maserati Bora“ buvo gaminamas su dvejomis V8 jėgainėmis. Viena buvo pritaikyta europietiškam skoniui – 4,7 l variklis galėdavo suktis daugiau ir pasiekti daugiau galios, o 4,9 l jėgainė pasižymėjo didesniu sukimo momentu. Su 4,7 l 330 AG motoru itališkas automobilis galėjo įsibėgėti iki 275 km/val. – aštuntojo dešimtmečio pradžioje tai buvo sunkiai suvokiami skaičiai.

„Bora“ išvaizda buvo sukurta „Italdesign“ studijoje, jo autorius – Giorgetto Giugiaro, vėliau pripažintas įtakingiausiu XX amžiaus automobilių dizaineriu. Jis prisidėjo prie tokių automobilių kaip „Alfa Romeo Canguro“, „Ferrari 250GT“, „DeLorean DMC12“, „De Tomaso Mangusta“ ar „Maserati Boomerang“ dizaino.

Sportinio „Maserati“ kėbulo aukštis buvo vos 1 138 mm, jis svėrė apie pusantros tonos. Didelė dalis interjero buvo padengta oda, vairo kolonėlė – reguliuojama, elektra valdomi langai – standartinėje įrangoje, o papildomoje galima buvo užsisakyti ir oro kondicionierių. Puikus sportiško kupė ir reprezentacinio sedano miksas.

Iki pat 1978-ųjų buvo sukurta beveik 600 „Maserati Bora“ modelių – maždaug po 300 su abejais varikliais. Šiandien jų vertė – 150-250 tūkstančių eurų, o geros būklės modelių galima rasti JAV bei Vakarų Europos šalyse.

Susiję straipsniai