Straipsniai

2017-11-23

„Formulės 1“ legenda iš Argentinos – Juanas Manuelis Fangio

Daugelis sutiks, kad sėkmė automobilių sporte šiandien priklauso nuo dviejų pagrindinių dalykų: darbo ir pinigų. Jeigu dirbi daug, gali kompensuoti talento trūkumus ir išugdyti įvairius įgūdžius, o turint pinigų, prieinama geresnė technika, komanda ir labiau prestižinės varžybos. Taip buvo visada, tačiau prieš gerą pusšimtį metų proporcijos kiek labiau krypo ne į pinigų, o į vairuotojo gebėjimų pusę. O ir pačių vairuotojų talentas turėdavo didelę įtaką rezultatams.

Šiandien tokius dėsnius puikiausiai įrodo „Formulė-1“. Vienoje komandoje važiuojantys Sebastianas Vettelis ir Kimi Raikkonenas varžybose paprastai finišuoja skirtingose pozicijose ir vokiečio pranašumas čia akivaizdus, nors formulės abiejų – vienodos. Toje pačioje „Ferrari“ spindėjęs Fernando Alonso patikėjo „McLaren“ avantiūra ir po trejų metų šioje komandoje turėjo gerokai nusivilti: taip ir nesugebėjusi pateikti patikimo variklio, komanda velkasi rikiuotės gale, o geriausiu pasaulio lenktynininku neretai pavadinamas ispanas bet kuriame F1 etape džiaugiasi patekęs tarp dešimties geriausių.

Tačiau pirmaisiais F1 metais buvo lenktynininkas, kuris, panašu, galėjo nugalėti vairuodamas bet ką.

Tai – Juanas Manuelis Fangio, kurio laimėtų čempionatų rekordas (5) tik po 47 metų buvo pagerintas Michaelio Schumacherio (7 titulai). Tačiau kitų jo rekordų nepagerins greičiausiai niekas: argentinietis čempiono titulus iškovojo atstovaudamas keturioms komandoms („Alfa Romeo“, „Ferrari“, „Maserati“ ir „Mercedes-Benz“) ir nugalėjo praktiškai kas antrose lenktynėse – 24-iose iš 52 (46,15 proc.).

Be to, argentinietis turi didžiausią procentą pole pozicijų (55,8 proc., 29 pirmos vietos kvalifikacijoje per 52 startus), dažniausiai startavo iš pirmosios eilės (92,31 proc., 48 startai iš pirmosios eilės per 52 varžybas) bei yra seniausias pasaulio čempionas – paskutinį kartą 1957-aisiais jis buvo greičiausias sulaukęs 46 metų ir 41 dienos.

Galų gale, jis keturis kartus nugalėjo Argentinos „Grand Prix“, tačiau šis rekordas pagerinamas dar sunkiau – šiandien J. M. Fangio gimtinėje F1 lenktynės tiesiog nevyksta.

Tačiau jis turėjo dvi rankas ir dvi kojas bei, kaip daugelis argentiniečių, yra emigrantų iš Europos vaikas – čia jis persikėlė XX amžiaus pradžioje. Jo lenktynininko gyslelė buvo užčiuopta kariuomenėje: privalomosios tarnybos metu Fangio viršininkai pastebėjo vaikino gebėjimus prie automobilio vairo ir šis tapo etatiniu vairuotoju. Baigęs tarnybą, Fangio atidarė savo garažą ir lenktyniavo įvairiose vietinės reikšmės varžybose. Čia jam sekėsi neblogai ir jo pasiekimai neliko nepastebėti. Jis tapo Argentinos čempionu ir 1948-aisiais buvo išsiųstas į Europą, kur lenktyniavo toliau – jį rėmė pati šalies vyriausybė.

Šeštajame dešimtmetyje jis debiutavo F1 lenktynėse ir pagal amžių tiko į tėvus ne vienam to meto vairuotojui – argentiniečiui buvo beveik keturiasdešimt. Tačiau „tėvukas“ gana greitai parodė klasę jaunimui – pirmame sezone jis liko antras, o antrame sezone 1951-aisiais – pirmas. Pergalę sezone jis pakartojo 1954-1957 metais, o po kelių nesėkmių 1958-aisiais nusprendė pasitraukti iš prestižinių varžybų.

Savo karjeros metu J. M. Fangio dalyvavo ir „Indianapolis 500“, ir „24 heures du Le Mans“, tačiau čia jo pasiekimai nebuvo dideli ir argentinietis geriausiai žinomas kaip F1 legenda.

Susiję straipsniai